Surrealizmo meno judėjimas

Michailas Lermontovas / René Magritte | Aš išeinu keliu vienišas / Sulla strada esco solo.

Pin
Send
Share
Send
Send




René Magritte
Sulla strada esco solo.
Nella nebbia è chiaro il cammino sassoso.
Calma è la notte.
Il deserto volge l'orecchio a Dio
E le stella parlano tra loro.
Meraviglioso e solenne il cielo!
Dorme la terra in un azzurro nembo.
Cosa dunque mi turba e mi fa?
„Che cosa aspetto“, „che cosa rimpiango“?
Nulla più aspetto dalla vita
E nulla rimpiango del passato,
cerco solo libertà e temp!
Vorrei abbandonarmi, addormentarmi!
Aš išeinu vienas kelyjeVien tik aš keliaujau į kelią, o rūkas yra putojantis, naktis vis dar. Dykuma dievina Dievui, ir žvaigždė su žvaigždžių pokalbiais. Skliautas yra priblokštas iškilmingu stebuklu. Kobalto aura žemė miega ... Kodėl jaučiuosi taip skausminga ir nerimaujama? ateikite, nesigailėkite, ką nuveikėte. Viskas, ką siekiu, yra taika ir laisvė! René Magritte
Ma non nel freddo sonno della tomba.
Addormentarmi, con il cuore
Placato e il respiro sollevato.
P rn ė m ė j ė ž ū r ų n ė m ė jimas
La dolce voce dell'amore
„Cantare carezzevole al mio orecchio“
E sopra di me vedere semper verde
Una bruna quercia piegarsi e stormire.
Bet ne užšaldytas kapo miegas ... Norėčiau, kad amžina miegas paliktų mano gyvenimo jėgas, susižeidžiantis mano krūtimi, atidžiai kvėpuodamas, kad pakiltum ir krisčiau. Ir per mane, amžinai žaliai, tamsios ąžuolo medis lenktųsi ir nuluptų. René Magritte René Magritte René Magritte René Magritte René Magritte René Magritte René Magritte René Magritte

Pin
Send
Share
Send
Send